Sustojau, kad neišprotėčiau

Turinys:

Sustojau, kad neišprotėčiau
Sustojau, kad neišprotėčiau
Anonim
lova 1
lova 1

Pirmiausia išgirsti balsus, į juos atsakai, tada pamažu prarandi realybę – pasakojo Áronas Méderis apie tai, kaip vieniši jūreiviai eina iš proto, bet to išvengė. Békét és Selet, apibendrina Földkerülő nuotykius su rekordininku buriuotoju! Kalbėjomės jo knygos „Treji metai aplink žemę“išleidimo proga, kur jis taip pat išsakė savo šūkį: fantazija turi ribas, realybė – ne

Kai kurie žmonės nori leistis į įvairius kompromisus, kad nebūtų vieni, o jūs pasirinkote būti vieni trejus metus. Ar visada geriau nei vidutiniškai toleruojate vienatvę?

Ar mes šoksime tiesiai į gilų vandenį? Visko galima išmokti, įskaitant buvimą vienam. Nesvarbu, kad vandenyne buvau vienas, mane supo vanduo, žuvys, o v altis buvo mano palydovas. Žinoma, norėdami tai dėvėti, turime būti geri su savimi. Esu žmogus, kuriam patinka būti vienam. Visada užsiėmiau ir kai turėdavau laiko, medituodavau. Buriavimas vandenynu yra pavojingas sportas, ypač su tokia maža v altimi. Tai labai mažas laivas, jame net netilptų antras žmogus!

Ar norėtumėte, kad kas nors būtų šalia?

Žinoma, ne. Vienam žmogui daug lengviau prisitaikyti prie kitų kultūrų, žmonių, uostų. Susirasti draugų yra labai svarbu. 52 dienos buvo mano ilgiausia tiesioginė kelionė, o kai prisišvartavau į Polineziją, iškart ieškojau kompanijos. Tai nebuvo sunku, nes jei mažu laivu atplaukia vaikas su ilgais plaukais ir barzda ir prastai kalba prancūziškai, jiems tai labai patinka. Jie nemėgsta prancūzų, jiems gera girdėti, kad niekas kitas gerai nemoka šios kalbos. Beje, tai yra etiketo dalis, kad atplaukus laivui atplaukti ir padėti žvejai. Vanduo jungia žmones. Tiesa, greitai susidraugavau su muitinės ir imigracijos tarnyba, kartu gėrėme alų ir kavą – vietinį, tradicinį gėrimą – nes matai daug turistų, bet nedaug vienišų burlaivių.

Ar išmokote medituoti prieš kelionę, ar Fidžyje, kur praleidote pusę metų?

Taip atsitiko, kad per šešis ten praleistus mėnesius dirbau kituose laivuose už bado atlyginimą. Buvo galimybė žvejybos laivu nusileisti į Naująją Zelandiją, kur buvau kapitonas ir įgula. Grįždamas atplaukiau jachta, taip pat kaip įgula, o ten kapitonas buvo anglas, transcendentinės meditacijos meistras. Jau pirmą vakarą sakiau, kad man tai įdomu, pati naudoju savo buriavimo meditaciją.

Kas tai per technika?

Nesakysiu, vėliau apie tai mokysiu labai brangiuose kursuose (juokiasi). Naujojoje Zelandijoje gero oro laukėme dvi savaites, per kurias man pavyko išmokti meditacijos, su vaikinu labai gerai atsipalaidavome. Kai grįžau namo, Vengrijos TM centras susisiekė su manimi, kai pamatė mane per televiziją. Keistas pokalbis, pusę devynių ryto manęs klausinėjo tokių dalykų, ar nepasiilgau sekso. Tada ir pradėjau kalbėti apie meditaciją – į ką nežinau atsakymo, tam atremiu meditacija. Aš rimtai siekiu priversti žmones atkreipti į save dėmesį. Su materialiuoju pasauliu nesusidurk tik materialiai. Svarbiau visą gyvenimą pažinti save ir savo tikslus, nesvarbu, kokią techniką tam naudosi, meditaciją, maldą, atsipalaidavimą. Ir aš ne tik apie tai kalbu, bet ir taikau.

Ar per trejus nebuvimo metus sužinojote, kas esate?

Gal žinai, kas tu esi?

Dar nesu keliavęs po pasaulį

Gerai. Iš esmės daug ką patobulėjau. Išmokau geriau prisitaikyti prie žmonių ir išorinių aplinkybių, galiu geriau priimti kitus.

Natūralu, kad daugeliui žmonių rūpi, ar jie taip ilgai pasiilgo sekso

Lengva, bet jei kas supras, kas per tokia kelionė, pamatys, kad džiaugiausi galėdamas vairuoti, miegoti, valgyti, džiaugiausi, kad nesušalau mirtinai. Aš paliečiau tik vyriškos piramidės viršūnę.

Kalbant apie dažnai užduodamus klausimus, daugumoje jūsų interviu klausiama, ar jūs išprotėjote, ar pradėjote kalbėtis su savimi

Manęs to klausia, nes yra pamišusių jūreivių. Man irgi buvo haliucinacijų. Girdėjau, kaip su manimi kalba tėvas arba mano buvusi mergina – kurią praradau dėl kelionės, sveiko proto žmogus nenori būti jūreivio žmona, – atsakiau. Buvo naktis ir aš nemiegojau kelias dienas. Maniau, kad perduosiu vadeles, bet tada supratau, kad esu vienas. Kaip išprotėti – tai procesas. Iš pradžių girdi balsus, į juos atsakai, o paskui pamažu prarandi realybę. Buvo nusižudžiusiųjų ar padegusių savo laivą, o geriausias atvejis, kad žmogus nori neišprotėti: atsisako kelionės, prisišvartuoja, parduoda savo laivą ir su tuo impulsu skrenda namo. Kad neišeitum iš proto, turi būti stiprus ir išmokti tvarkytis situacijose.

Kaip? Ar bandėte suprasti, kad jūs tiesiog haliucinuojate?

Tai gali būti ir taip, kad aš kalbuosi su psichologu. Kai prisišvartavau Taityje, sutikau psichologą, kuris taip pat vienas plaukiojo jachta. Nemanau, kad yra sutapimų. Tačiau kelionės metu greitai atsivėriau kitiems žmonėms. Tropikuose visi šypsosi tarp smėlio ir palmių. Jie neturi nei laikrodžio, nei sukimosi. Tam tikrais mėnesiais net negalite išeiti į lauką iki popietės, jie vis tiek ilsisi iki tol.

Ar pasirinkote tokį gyvenimo ritmą?

Iš karto ten, bet Budapešte tai neveikia. Yra susitikimų ir programų, nemandagu vėluoti.

Kaip jautiesi dabar, kiek laiko yra treji metai?

Tai buvo neilgai, nes jaučiausi gerai. Savo knygoje Atlanto kirtimą aprašiau kaip vieną dieną, nors tai buvo 39 dienos. Kiekviena diena buvo tokia pati, kiekvieną dieną ateidavo bangos, plaukdavo žuvys, gaudžiau, valgiau, vairavau toliau.

Kas dar buvo naudinga parašyti knygą, be kelionės iš naujo?

Dažniausiai už tai. Nesu sielvartingas tipas, kelionės metu neverkiau, namų ilgesio taip pat nebuvo. Žinoma, pasiilgau šeimos ir Budapešto, bet man patiko būti toli. Kartais pagalvodavau, kaip būtų malonu pasivaikščioti Margaretos saloje. Nuo tada, kai grįžau namo, vis tiek ten nebuvau. Tikiu, kad tikroji istorija turi galią, fantazija niekada negali būti tokia įdomi ir stebina. Fantazija turi ribas, realybė – ne.

Interviu sakėte, kad kelione nesiekėte sumušti rekordo, manote, kad rekordų mušimo manija yra civilizacijos liga. Ar jūsų skaitinyje rekordų vaikymasis ir, pavyzdžiui, panikos sutrikimas, laikomas civilizacijos liga, priklauso tai pačiai kategorijai?

Bet keista, kad sujungei šiuos du dalykus. Mes turime siekti rekordų, bet kiekvienas rekordas yra sumuštas kartą, todėl tai neturi jokios reikšmės. Visada galite keliauti mažesniu laivu ir galite leistis į ilgesnes keliones. Man svarbu tai, kad šia mažo biudžeto kelione parodžiau, jog buriavimas nėra tik turtingų turistų prabanga.

Nuo tada, kai grįžote namo, dalyvavote interviu, pasirodymuose ir viešuose susirinkimuose. Ar jums tai patinka?

Kažkam tokio dalyko negalite pasakyti „ne“. Jeigu mažas miestelis mane pakviečia į savo kultūros centrą, tai gražus dalykas ir man tai nėra našta. Taip pat mokausi iš to, kas man rūpi.

Kam norite panaudoti savo šlovę, be to, kad atkreiptumėte dėmesį į buriavimą?

Noriu tai panaudoti. Vasarą vežu vaikus į buriavimo stovyklas, tai duoda save. Nesijaučiu, kad dirbsiu biure, mano gyvenimo būdas kitoks. Jau buvau mecenatas sporto renginiuose, keliose vietose taip pat esu pristatęs Cariną, jaučiu, kad išnaudoju galimybes. Bet aš nenoriu būti žinomas. Jie taip pat turi savo vietą pasaulyje, bet mane labiau traukia įdomūs žmonės.

Nuotrauka: Balázs Markovics

Rekomenduojamas: