Gydytoja laukė kūdikio gimimo ant taburetės

Gydytoja laukė kūdikio gimimo ant taburetės
Gydytoja laukė kūdikio gimimo ant taburetės
Anonim
Vaizdas
Vaizdas

Tai prasidėjo, kai senstantis gydytojas, pas kurį lankiausi dešimt metų ir kuris pirmą kartą ultragarsu parodė mano pirmagimį, 16-tą savaitę pradėjo žiūrėti savo kalendorių susirūpinusiu veidu. Ne, deja, jis nebegali dirbti už mane. Baigiasi jo draudimas, jis išeina iš praktikos ligoninėje, klinika vis tiek išliks, bet šiaip jis mieliau pamatys anūkus, neskubės 2 valandą nakties.

Gerai, bet kam tada gimdyti? Mano draugės arba seniai gimdė, arba ne šalia mūsų ligoninėse, arba taip, kad tų vietų ir gydytojų toli labiau vengčiau. Senas gydytojas taip pat dirbo István, jis apytiksliai pasakė, ko tikėtis (remiantis tuo, kad vieta buvo graži), bet jis atsisakė man duoti patarimų, ką aš turiu pasirinkti vietoj jo.

Ką geidžiama mama gali padaryti 2003 m.? Eikite į Babanet, visų kūdikių forumų motiną. Tarp daugybės slapyvardžių iš karto išsiskyrė vienas, kuris rašė savo vardu Istvános temoje ir atrodė toks autentiškas, kad iškart norėjau su juo susipažinti. „Babanet“nesunku išsiųsti privačią žinutę, atrašė jis kitą dieną. Ji buvo Ritos Boksay doula, tada ji laukėsi trečios dukrytės, aprašė iki šiol gimusius, o aš nusprendžiau, kad ir aš noriu kažko panašaus.

Tuo metu net nežinojau, kad po kelių mėnesių internete ir žurnale „Kismama“pasklis Ritos nuotraukos ir gimimo istorija – vienas pirmųjų viešai atliktų gimdymų vonioje, po vandeniu.. Taigi jau buvo gydytojas, su juo „nuėjo“akušerė, ir aš tikėjausi, kad bus gerai, kaip savotiška sąmoninga klientė. Žinoma, aš pasitraukiau iš vakarėlio, net į galvą neatėjo mintis, kad dėl manęs kažkas gali būti ne taip.

Su dukra nepriaugau per daug svorio, karštą vasarą linksmai bėgiojau su ilga suknele-paplūdimio šlepečių kombinezonu, net pėdų šlapimas man taip netrukdė, ji tiesiog atrodė miela, filmavome labai kikendami. 39 savaitės apžiūroje dar nieko nesimatė, daug mačiusi gydytoja išleido sakydama, kad kitą antradienį ten pat, bet jei ne… tai gimdykloje. Tuo metu neįsivaizdavau, kad panašus sakinys bus ištartas anksčiau, bet po kelerių metų toje pačioje vietoje su ta pačia pabaiga.

Kadangi pirmadienio vakarą einu į tualetą kaip visada, Dieve, nieko tokio, šlapinausi. Bet ne, nes tada dabar negalėčiau šlapintis, nors galiu. Ir tada viskas tęsiasi… o kaip mes? Žiūriu į jo spalvą, šviesiai rožinę. Mária Teremtő Szentjózsefmária, tada mes gimdysime. Pasiimu maišelį, kuriame yra kruopščiai pagamintas kūdikio šliaužtinukas, taip pat du man skirti naktiniai marškiniai. Nieko daugiau, pamiršau, po kelių valandų mama man atneš.

Neskauda, aš tik nerimauju, kad „Skoda“sušlaptų, per radiją groja Madonna ir „Amerikietiškas pyragas“, aš linksmai niūniuoju kartu su ja ir galvojau apie šią siurrealistinę naktį nuo tada. Mane apžiūri, vos du pirštai, vis dar neskauda, renkamės gimdyklą, čia viskas tuščia, ir pabandyk pailsėti, pabaiga dar toli. Iš gimnaziją primenančio alternatyvaus gimdymo kambario ryte žiūrime į Hallerio gatvę ir bandome pagaliau išrinkti kūdikio vardą iš atsinešto pašto. Kažkaip susitvarkau, o gyvenimo draugas po to užmiega ant sporto kilimėlio, negaliu, neskauda, bet vis tiek negaliu dėl to užmigti. Su netikėta mintimi siunčiu SMS žinute Ritai, kuri iškart atsiliepia kažkur tarp Balatono ežero ir Kroatijos pakrantės (Ritus, ką po velnių veikei pabudęs pusę keturių ryto?), kol ateis skausmai, šnekučiuojamės apie gimdymą, žindymą ir pan. Kai jau skauda, pokalbis nutrūksta ir atvažiuoja akušerė, ji pažymi, kad gerai, kad šypsausi, bet bijo, kad tai ženklas, kad dar niekur nesitraukiame.

Taigi yra laiko išbandyti visą įrankių dėžę, rutulį, briaunuotą sieną, virvę, vonią. Kiekvienas yra naudingas savaip, kurį laiką. Net vonia išsilaiko ilgiausiai, tik kai situacija pasidaro grubi, tada pradedu kvailai elgtis, sėdžiu vandenyje, atsistoju, kai skauda, aplieju pilvą šiltu vandeniu ir visą laiką dejuoju-rėkiu-kalbu su kūdikiu- meldžiamasi-giedojimas tęsiasi, pasiekiama legendinė užklydusi mamų ekstazės būsena. Iš principo tai būtų tėčio gimdymas, bet su juo nelabai galim, mirksi kaip žuvis maiše, nieko panašaus dar nematė ir fotografuoja, filmuoja, jei nesakysiu. kad padėtų sušiktą fotoaparatą. Ką, žinoma, norėjau įnešti, broli. Neišsigąsta, o paskui sako, kad karvės veršiavimosi metu elgiasi taip skirtingai, kad neįmanoma suprasti, ką jos kalba, aišku, būtų geriau, jei ir mes nesuprastume, ką aš sakau.

Mes taip pat bandome kažkokias skausmą malšinančias injekcijas, jos didelio poveikio neturi, daugiausiai atstumia skausmus, kai atrodo, kad jie tęsiasi. O pats procesas gan neefektyvus, nes net nesiplečiu tinkamai, į dešimtos valandos pabaigą atkeliauja keli lašai oksitocino (na, po kelių valandų kitame miesto gale prasidės mano pagalbininkai įsakydamas, aiškią akimirką sako mažasis velnias manyje). Bet kokiu atveju pagaliau išsiplečiu trūkstamus du centimetrus, o veržlūs skausmai ateina kaip atpirkimas, deja, lydimas didelės rudųjų meškų krūvos, be jokios naudos, tai turi ir minusą, kad klizmos nėra populiari praktika ligoninėje.

Ateina vėl akušerė (po to jau kurį laiką prašiau Eeeerzsi, daryk ką nors jau…), maloniai klausia kaip noriu gimdyti. Kaip, kaip, čia ir dabar. Taip, kokioje pozicijoje, jūs turite omenyje. Akimirkai susitraukiu smegenis, negaliu atsigulti, keturiomis, riešams našta… Plokščiai mirkteliu link tėvų kėdės. Įjungta.

Gerai, tada tėtis bus atlošas, jie pastatys daiktą, panašų į pasuktą tualetą, ant sporto salės čiužinio, gydytojas ir akušerė ant taburetės prie mano kojų, grynos Tongos salos, kam čia ateiti 21 d.amžiaus arsenalas. Žemeris palaiko mane iš nugaros, tyliai stebisi, kaip gydytoja ir akušerė gali kalbėti apie plytelių spalvą atnaujintuose gimdymo kambariuose. Akivaizdu, kad tai ženklas, kad viskas klostosi gerai, gaila, kad pamiršo man tai pasakyti, todėl aš tiesiog šaukiu kaip į medį įspraustas. Kai artėja kūdikio galva, Erzsi klausia, koks bus jo vardas, kad nuimtų įtampą. Veronika Ágnes, supjaustykime choru. Su juo pasiekiame pašėlusį efektą. Pasirodo, taip vadinama vyriausiojo akušerio mama, ir tai nėra labai dažnas derinys.

Pasirodo kūdikio viršugalvis, pasiūlo veidrodį, norėčiau geriau pamatyti, bet jaučiu, kad negaliu jo išlaikyti (pasigailiu vėliau), bet iš ten jaučiu, kad niekaip negaliu, dieve, užstrigo. Ar negalima jo ištraukti? Ahhh, jis neturi rankenos (net aš juokiuosi iš to, įsivaizduoju vaisius su ergonomiška rankena ant galvos). Ar padėtų užtvankos nupjovimas? (ar aš to klausiu?). Su juo galėtume laimėti dvidešimt sekundžių ar minutę, ar tai būtų verta? Ahh, nemanau. Na, tada nieko nebus.

Neįsivaizduoju, kaip jį išstumsiu, bet vis tiek jis tiesiog išslysta. Įdėjo man į ranką, tad labas, mažute, sakau jam kvailai (kaip ir jo jaunesnysis brolis po penkerių su puse metų). Išdidus tėvas gali nukirpti virkštelę, o norėdamas prisiminti šventą šeimą, kurioje pagaliau niekas nerėkia (net kūdikis), gydytojas paima į šalį padėtą fotoaparatą ir nufilmuoja. Nuo tada žiūrėjau šias idiliškas savo gimimo vaizdo įrašo minutes, bet ne visas kitas.

Be kūdikio noriu ir pramoninio stiprumo skausmą malšinančio vaisto, o kadangi, pasirodo, esu suskilęs, mano noras išsipildė, kaina penkios minutės siuvimo, nejaučiu dalykas. Negana to, po stebėjimo tu mane savo kojomis nupjovei į lovų palatą, bet prieš tai padarome didelę mūsų nuotraukų seriją. Pažiūrėjau į kepurės dydį, ji didelė, vargšas vaikas panašus į seną kaimo moterį, kuri tuoj eis į mišias.

Tą naktį mano mama yra su manimi fondo kambaryje, mes išsiunčiame mažąjį tėtį namo miegoti. Pabundu kartą per naktį, matau, kaip mano naujagimis žiūri išplėtusiomis akimis, kurį laiką galvoju apie kažką ezoterinio, ką jis gali pasakyti, tada darau išvadą, kad gal reiktų pakeisti jam vystyklą. Kartu su mama atliekame operaciją, kitos dienos saulė atskleidžia, kad mums pavyko vargšui vaikui uždėti antrą jo gyvenimo vystyklą.

Rekomenduojamas: