Nėštumo dienoraštis 5.0: Sunkus nusileidimas Londone

Turinys:

Nėštumo dienoraštis 5.0: Sunkus nusileidimas Londone
Nėštumo dienoraštis 5.0: Sunkus nusileidimas Londone
Anonim
Vaizdas
Vaizdas

30. savaitė

+10, 5 kg

Pilotai tai vadina „grubus nusileidimas“angliškai ir „rough landing“– vengriškai, kai lėktuvas labai stipriai atsitrenkia į žemę ir sudužo. Šnekamojoje kalboje tas pats posakis kartais vartojamas, kai kam nors kyla problemų pereinant į naują aplinką ar grįžtant po kelionės. Sunku būtų rasti geresnį žodį tam, ką patyriau praėjusią savaitę: tiesiog nesijaučiu patogiai savo odoje, kuri, atrodo, vis labiau stangrėja dėl mano augančio dydžio.

Apie 8–10 metų daug keliaudavau dėl savo darbo ir dažnai po visą naktį trukusio skrydžio per kelis žemynus ryte tiesiai iš oro uosto vykdavau į savo darbovietę ir visą dieną dirbdavau su šypsena. Dabar, trečiame trimestre, 2 valandų skrydis vienam su 2 su puse metukų vaiku ir, žinoma, klimato kaita ir mano užduotys, kurios iki šiol atrodė paprastos, pasiekė namus (tiesiogine prasme) tiek, kad po savaitės vis dar sunkiai randu savo vietą ir nuotaika siaubingai svyruoja. Kartais verkiu, kartais juokiuosi, bet dažniausiai tiesiog krapštau galvą, nes staiga turėjau tiek daug ką veikti.

Pirmasis antausis nuskambėjo išėjus iš oro uosto laukimo salės. Iš šilto Budapešto pavasario atvykau į ledinį anglišką vėją ir lietų. Žieminį p altą, vienintelį, kuris man dar tiko, palikau Vengrijoje, nes taip ir negalėjau užsisegti, o po antros gegužės savaitės nemaniau, kad jo prireiks. Labai klydau, nes laukiau vos 5 laipsnių šilumos. Praėjusią dieną praleidau Széchenyi pirtyse, 2 valandas plaukiau šiltuose saulėlydžio spinduliuose, o daugiau nei 20 laipsnių skirtumas atrodė žiauriai didelis. Pirmas vaikas gimė rudenį toje pačioje vietoje po ilgos šiltos vasaros, o paskui išsisukau be nėščiosios p altuko, tik su vienu lengvu gimdymo gobtuvu visus 9 mėnesius. To ir tikėjausi, rodos, veltui. Keletas žmonių man patarė pasiskolinti nėščiosios striukę iš neseniai pagimdžiusios, bet dėl neįprastos formos (rankos trumpos, visi drabužiai, kuriuos pasiimu, sugrupuoti virš bambos, o krūtinė nelabai sumažėjo nuo G krepšelio) tai pasirodė beviltiška. Nusipirkti šiltą striukę gegužę Londone taip pat neįmanoma: pro vitrinas atrodo, kad visi ruošiasi atostogoms Havajuose, visur – spalvingos spalvos ir karščio bangos. Nėra taip, kad norėčiau išleisti turtus švarkui, kurį galiu naudoti tik 1-2 savaites (dabar esu optimistas). Liko drebulys, verkšlenimas, sluoksniuoti drabužiai ir pavasario laukimas. Geroji šalčio pusė ta, kad ta mažytė edema, kurią turėjau per Vengrijos karštį, beveik iš karto dingo, čiurnos vėl lieknos, kojinės nepalieka žymių ir žiedai nukrenta.

Buvo ne tik sunku vėl priprasti prie šalčio, bet ir sunkus pokytis, kad daugelis mane supusių ir namuose padėjusių žmonių dingo akimirksniu. Mėnesį ryte man skambinę seneliai maloniai teiravosi, kaip galėtų padėti dieną, staiga tapo rūku. Mama dažnai ateidavo dieną ir vakare, dažnai žaisdavo ir prižiūrėdavo vaiką, kol aš prausdavausi, bėgdavau į parduotuvę ar skambindavau. Mano uošvė kelis kartus nusivedė ją į žaidimų aikštelę ar į namus. Mano partneris, kuris atostogavo su mumis keletą savaičių, visada buvo šalia. Prie tokios pagalbos galite priprasti per kelias minutes, o priprasti prie jos tikrai prireiks savaičių ar mėnesių. Dienos, kai valydavausi dantis, šlapindavausi ir valgydavau pietus viena, atrodė beveik kaip sapnas. Kokia prabanga buvo pamiegoti kelias valandas, kol vaiką kažkas nuvedė į žaidimų aikštelę! Pirmosios poros dienų su dukra, kuri buvo įpratusi visada būti dėmesio centre ir eiti iš rankų į rankas, kai kas nors ją glostydavo kiekvieną pabudimo minutę, taip pat buvo sunkus išbandymas. Jis staiga pareikalavo nuolatinių pramogų iš savo gerbėjų būrio, kuris vis dar buvo didelis, bet dabar susitraukęs iki viengungio, o man prireikė lašelio vienatvės ir ramybės, kad susikaupčiau ir susitvarkyčiau savo reikalus. Kurių buvo ne mažai. Mano mobilusis telefonas buvo išjungtas, kol buvau išvykęs, buto raktas buvo pas merginą (nes ji laistė kambarinius augalus), neskaitytų el. laiškų skaičius buvo gąsdinančiai arti tūkstančio.

Be viso to, šią savaitę mūsų butas bus remontuojamas. Mūsų name butų lubos vietomis išardytos, kad būtų atnaujintos sienos pagal priešgaisrinius reikalavimus. Mums nebuvo įmanoma to išvengti ar atidėti. Taigi aš sėdžiu viešbučio dulkėse, virš griuvėsių krūvos, žiūriu į pusiau išpakuotus lagaminus ir esu visiškai tikras, kad per likusias 10 savaičių manęs niekaip nepavyks įtikinti kur nors išvykti. Nuo šiol, prašau, bus lizdų statymas, kūdikio priežiūra, pilvo glostymas ir daug miego, kai tik įmanoma, o kai neaiškinsiu labai niūriam žmogeliukui, kad Rudi Turó čia nėra, nebus. būk bet koks, ir skirtingai nei močiutė, aš jam ledų pietums neduosiu.

Pirmą kartą per 5 savaites apsilankiau ir pas savo Londono akušerę, kuri su dideliu susidomėjimu skaitė Vengrijos ultragarso rezultatus. Kartu nustatėme, kad dabar jau ne viena klinika išmatavo tiek pat (bent 15 proc.) didesnį nei vidutinį vaiką, todėl turime pamažu susitaikyti su tuo, kad klaidos tikimybė minimali, o aš tikrai nešioju po savimi gražų didelį vaiką. širdies. Be to, tas, kuris guli horizontaliai skersai manęs, galva ant dešinės pusės, išstumia man pilvą ir spardo kojas į kairę pusę.

Tai paaiškina, kodėl nėra pozos, kurioje galėčiau patogiai gulėti ar net sėdėti. Nors visko gali nutikti ir prie temos grįšime kartu po 36 savaitės, bet dabar, atrodo, jei mano nėštumas baigsis, jis rekomenduos cezario pjūvį dėl mano ankstesnio cezario, kūdikio dydžio ir padėties. Nusprendžiau kol kas apie tai negalvoti. Nedaug ką galiu padaryti, kad pakeisčiau nėštumo eigą, vaiko augimą ir padėtį. Geriausia pasiruošti visoms galimoms situacijoms ir stengtis sutelkti dėmesį į gerus dalykus: kad mano laboratorijos rezultatai vis dar yra puikūs ir dabar tikrai esame finišo tiesiojoje.

Kitur

Rekomenduojamas: