Tiems, kuriems viskas gerai, bus gerai ir jų vaikams

Tiems, kuriems viskas gerai, bus gerai ir jų vaikams
Tiems, kuriems viskas gerai, bus gerai ir jų vaikams
Anonim

Kažkas pasakė, kad jaučiasi nelabai sutariantis su mama, nors prisipažįsta, kad dėl jos padarė viską. Daugiau nei kitos mamos. Jis pasakojo jai istorijas, jie žaidė, rūpinosi ja fiziškai ir protiškai. Šiek tiek pasvarsčiusi ji sugalvojo: „Manau, kad mane trikdė tai, kad gyvenimas mamai visada buvo našta. Užduotis, su kuria reikia susidoroti.“

tk3s 5807990
tk3s 5807990

Įsivaizduokime kasdienį pavyzdį: susėdame su kuo nors išgerti kavos. Su kuo jaučiamės geriau, su tuo, kuris mandagiai pasiteirauja, kaip mums sekasi, su dėkingumu pripažįsta kiekvieną mūsų žodį ir net apmoka sąskaitą, bet visą laiką atrodo įsitempęs, kad ko nors nesugadintų, ar su tuo, kuriam akivaizdžiai patogu jo paties odoje, o ar šis linksmumas nesuvirpa net tada, kai išsiliejate ant savęs kavą? Pavyzdys atrodo gana nesvarus, lyginant su atsakinga ir rimta vaikų auklėjimo tema, tačiau kaip tik todėl jis taip aiškiai parodo: mums patinka būti su žmogumi, kuris leidžia jaustis gerai. Taip, šeima, tėvų ir vaikų santykiai skiriasi, bet kodėl gi tai negali būti tiesa?

Žinoma, į klausimą galima žiūrėti ir moksliškai, psichologija daug nagrinėjo temą, kaip kito žmogaus savijauta veikia mūsų nuotaiką. Netgi nervų sistemos lygmenyje galima parodyti, kad smegenys atspindi antrosios pusės emocijas, todėl jos atsiranda ir imtuve. Tačiau paaiškėjo, kad mūsų kultūroje šis teisėtumas yra ignoruojamas. Daugelis nesusimąsto apie tai, kad jei atsakymas į klausimą: „kaip sekasi?“yra dvidešimties minučių skundų srautas, tai po kurio laiko kitas žmogus pokalbyje taip pat nedalyvaus su pačiais geriausiais jausmais..

stockfresh 367494 nuobodu berniuko dydisM
stockfresh 367494 nuobodu berniuko dydisM

Žinoma, vaikų auklėjimas nėra kaip bėgiojantis pokalbis, tėvas ir vaikas jame dalyvauja visa savo esybe, giliausiais savo asmenybės klodais. Štai kodėl daigelis suvoks, kokia yra tikroji tėvų savijauta. Tai turbūt daugeliui akivaizdu, bet vis tiek svarbu apie tai kalbėti, nes šios žinios kažkaip pasimiršta, kai mamos ir tėčiai klausia patarimo: „ką man jam pasakyti, kaip su juo elgtis, kad jis atsigautų jo elgesio sutrikimas, kad darželyje būtų drąsesnis, kad nesvajotų blogai ir pan.“Tada paaiškėja, kad tėvai ir taip yra ant skyrybų slenksčio arba net jei situacija nėra tokia rimta, jie nesijaučia gerai, jų gyvenime mažai džiaugsmo, verčiau ištveria dienas, nei jomis gyvena. Įdomu, kas leistų vaikui gerai jaustis šeimoje, kurioje visi serga?

Tai, kad kažkas jaučiasi patogiai savo odoje, nereiškia, kad jis neturi rimtų problemų, baimių ir konfliktų. Tai taip pat nereiškia, kad jis visada linksmas ir besišypsantis. Greičiau tai reiškia savotišką sprendimą, tikėjimo pareiškimą, kad joks kitas tikslas ar kito žmogaus nuomonė nėra svarbesni už šeimos gerovės jausmo sukūrimą.

Kartą buvau liudininkas, kad vaikams organizuotame užsiėmime vienas daigelis buvo daug labiau išsilaisvinęs nei kiti, juokėsi per mankštas. Tai jam nebūtų atėję į galvą, kol mama pabaigoje, jiems perkant p altus, šiek tiek griežtu, susierzinusiu balsu paklausė: „Kodėl tu visą laiką juokiesi? Kai mažylė atsakė įžeista ir sutrikusi, kiti taip pat nusijuokė. Tuo metu mama jam aiškiai nervingai atrėžė: „ne, tik tu!“. Tai yra, jam buvo nepatogu, kad dukra visą laiką juokiasi, o kiti tylėdami darė pratimus. Viena vertus, mamos jausmai suprantami, turbūt visi žinome situaciją, kad gali būti nemalonu, kai kas nors ilgai juokiasi iš situacijos, kurioje kiti neranda nieko juokingo. Kartu kyla klausimas, kodėl tai svarbiau už tai, kad vaikas užsiėmimo metu jaustųsi gerai ir išsilaisvintų? Ar mama bijo iškristi iš rikiuotės? Pajutau, kad jo balse pasigirdo ne tiek baimė, kiek gėda dėl gėdos. Jei jis tiesiog bijotų, jis būtų galėjęs suformuluoti savo atsiliepimą taip, kad jis nebūtų įžeidžiantis. Žinoma, gėdos jausmas tiesiog ateina, jo nepašaukė mama. Tačiau kitas žingsnis yra sprendimo dalykas: ką su juo daryti? Ji susimąsto, ieško argumentų, tada įteikia pakuotę dukrai arba susitaikė su savo pačios blogais jausmais ir mano, kad tai lemia jos poreikis prisitaikyti, o ne dukra, ir iš tikrųjų galima džiaugtis, kad mergina gali būti tokia spontaniška. Jei gerai pagalvosite, jau pasijusite geriau, o galbūt tuo metu, kai ateis laikas grįžti namo, mergina sutiks nebe drovią, o išdidžią mamą.

Esu įsitikinęs, kad vienas iš raktų į laimę yra prisiimti atsakomybę už savo jausmus. Daugelis sako, kad kenčia dėl to, kad jų viršininkas yra piktas, nes mažai pinigų, daug užduočių ir net anyta baisi. Visa tai gal ir tiesa, bet verta kelti klausimą: argi nežinome žmonių, kurių viršininkas dvigubai piktybiškesnis, turi perpus mažiau pinigų, daug daugiau užduočių, o uošvei blogiau? tačiau jie puikiai jaučiasi savo kailyje? Jei taip yra, tai reiškia, kad mūsų rankose yra daug daugiau galimybių, nei manome, net jei negalime pakeisti mus supančio pasaulio.

Carolina Cziglán, psichologė

Rekomenduojamas: