Tebūna jėga su jumis! Ir su savo vaiku

Tebūna jėga su jumis! Ir su savo vaiku
Tebūna jėga su jumis! Ir su savo vaiku
Anonim

Daug kalbama apie tėvų vaidmenį, o tai teisinga, nes jie tikrai daro didžiausią įtaką vaiko gyvenimui. Bet kaip dėl protėvių, net gyvenusių keliomis kartomis iki sodinuko, kurių jis net nebuvo sutikęs?

Esu tikras, kad daugelis žmonių gali prisiminti tokius gerus išgyvenimus iš savo vaikystės, kai sėdėjo su mama ir tėčiu prie nuotraukų albumo arba žiūrėjo į daugybę mažų paveikslėlių ant sienos savo močiutės namuose ir sužinojo, kas buvo jų prosenelis ir prosenelė, kuo jie užsiėmė, koks jis žmogus. Į tokias istorijas gali pasinerti valandų valandas ir kažkaip nuo jų pasikrauni. Įdomu tai, kad net jei yra daug sunkių, šiurpių istorijų. Tiesą sakant, atrodo, kad mūsų šiandieninį, dažnai lengvesnį, gyvenimą palaiko tai, kiek vargo mūsų pirmtakai kovojo ir kiek ašarų išliejo.

108272245
108272245

Pirmą kartą išgirdau iš psichologo, nagrinėjančio autoimunines ligas, kad atlikdamas tyrimą jis papasakojo savo pacientams jų gyvenimo istorijas, įskaitant jų protėvių istorijas, siekiančias kelias kartas. Jūs irgi nesitikėjote, bet pacientai pokalbio pabaigoje pražydo, jautėsi daug geriau, nors kitokia intervencija nebuvo atlikta. Iš ten jis suprato, kiek daug duoda, jei kas nors gali patirti tęstinumą, gali matyti save kaip didesnės istorijos dalį.

Dažnai naudojama šeimos ir poros terapijos priemonė yra genogramos (šeimos medžio) registravimas. Namuose arba terapijos seanso metu nupiešiamas šeimos medis, paprastai apimantis tris ar keturias kartas: t.y. vaikus, tėvus, senelius ir galbūt prosenelius. Priežastis, kodėl jie grįžta taip ilgai, yra todėl, kad istoriniai tyrimai nėra būtini, tai yra atstumas, nuo kurio tikrai yra prisiminimų ir anekdotų. Tada giminės medis yra begalinis sandėlis tolimesniam bendram darbui, net galimiems užsikimšimams ir traumoms iškelti į paviršių, tačiau tinka ir pacientui iš jo pasisemti jėgų.

Kiekvienas gali pabandyti nupiešti savo giminės medį namuose ne terapijos metu. Pirmiausia prisimena mintį apie kiekvieną veikėją, pavyzdžiui, kokia buvo žmogaus kalba arba kokia buvo istorija, kuri dažnai buvo pasakojama apie jį. Taip protėviai po truputį atgyja, išryškėja su jais susiję prisiminimai. Po to pažiūrėkime, iš ko ko išmokome. Turėtume ieškoti ne konkrečių žinių, o pamokų ir žinutės, kurią mums perduoda žmogaus gyvenimas.

200150262-001
200150262-001

Nepalikime ir tų, kurių niekada nebuvome susitikę asmeniškai, tik girdėjome apie juos, o ypač nepalikime tų, su kuriais jaučiamės emociškai nuo savęs nutolę arba su kuriais galime pyktis. Įdomiausia juose žiūrėti, nepaisant visų mūsų prieštaravimų, jų būtis, gyvenimas mums kai ką sako. Jei nieko daugiau, ko vengti. Bet gerai, jei pagaliau pavyksta pamoką paversti teigiamu sakiniu, net jei tam reikia šiek tiek pamąstyti.

Pavyzdžiui, tarkime, kad savo senelio brolį laikome gudriu žmogumi, kuris, kad nepatektų į bėdą, įdarbino kitus ir jį sumaišė. Jis girtas padegė pašiūrę, po to dėl savo veiksmų k altino kaimyną ir teisme davė prieš jį parodymus. Galų gale jo k altė buvo atskleista ir jis turėjo vaikščioti priešais kaimą. Pirmiausia į galvą gali ateiti žmogaus pavyzdys: „nebūk be stuburo“. Bet jei ir toliau galvosime ir įsivaizduosime, koks jis turėjo būti bailys, pagaliau galime išsiversti, sako jo gyvenimas: „būkite drąsūs“. Galbūt, jei galėtų su mumis pasikalbėti apie pomirtinį gyvenimą, ragintų: „nevaikščiokite kaip aš, supratau, neverta taip gyventi, būk drąsus!“. Kasdieniame gyvenime lengvai prisikrauname vienas ant kito visokių tuščių gerų patarimų, o čia kitaip: šie sakiniai turi svorio, nes kažkieno gyvenimas ir kančia juos patvirtina.

Vyras man pasakė, kad ilgą laiką turėjo problemų dėl įsipareigojimo. Po kurio laiko jam tapo aišku, jis bijo, kad nepakliūtų į drungnoje santuokoje gyvenimą praleidusio tėvo klaidas. Jis buvo atsakingas tėvas, bet vegetaras, ir retai jį buvo galima pamatyti kaip išsilaisvinusį. Dramos technikomis paremto psichologinio seanso metu jis sugebėjo „pasikalbėti“su savo proseneliu, kuris iš to, ką pasakė, buvo visai kitokio tipo. Jis turėjo nesantuokinį romaną su kambarine, iš šio nuotykio gimė ir to vyro močiutė. Prosenelis savo atžalomis rūpinosi savaip: nupirko nedidelį verslą savo mylimajam, kuris jį eksploatuodamas palaikė jo vaiką, ir tai ilgainiui padėjo pamatą atžalos pragyvenimui. Ne tai, kad jis paskyrė prosenelį vyro pavyzdžiu, o tai, kad jis jautė aistrą savo žarnyne, savo sieloje, kuri taip pat yra šeimos paveldo dalis, kurią gavo kaip vadovą taip pat kaip pareigingas tėvo pavyzdys.

Nors visi sako, kad jis gyvens geresnį, laimingesnį, protingesnį gyvenimą nei jo tėvai, bet sunku patikėti, kad jam pavyks tai padaryti. Nepaisant mūšio karštligės paviršiuje, sielos gelmėse slypi abejonė: ar pavyks? Kaip man pavyktų tai, kas nepasisekė net mano tėvams, kai iš jų gavau savo gyvenimą, visko išmokau iš jų? Mūsų protėvių istorija duoda atsakymą: mūsų senelių ir prosenelių pavyzdys taip pat už nugaros, drąsiai semkimės iš jo!

Carolina Cziglán, psichologė

Rekomenduojamas: