Kaip padėti šuniukui jo konfliktuose?

Turinys:

Kaip padėti šuniukui jo konfliktuose?
Kaip padėti šuniukui jo konfliktuose?
Anonim

Jau buvo pasakyta, kad jei vaikas neklausia, geriau nesikišti į jo santykius. Tačiau net maištingoje paauglystėje nutinka taip, kad vaikas verkia mamai ar tėčiui, kad geriausias draugas jį įskaudino, kiek nepastebi jam patinkantis vaikinas ar kokia nesąžininga jo atžvilgiu buvo mokytoja.

Paauglystės pradžioje tokie pokalbiai dažni, vėliau vis dažniau dalijasi su draugais, tačiau ir tada tėvas turi būti pasiruošęs, kad vaikas bet kada į jį kreipsis. Taip pat neretas atvejis, kai šaunus vaikas valandų valandas praleidžia telefonu su draugais, beveik net nekalba su tėvais, tačiau kai jam labai liūdna, kai jaučiasi silpnas ir pažeidžiamas, jam reikia mamos paguodos. Taip yra todėl, kad jis vėl tampa mažu vaiku, kuriam reikia daugiau auklės. Tėvams naudinga žinoti, kad tas pats vaikas, kuris prieš dieną buvo šaunus, dabar gali norėti būti paglostytas, o mama po pokalbio iškeptų jam blynų, kaip anksčiau.

Panašu, kad sergantis žmogus psichinės krizės metu tampa bejėgiškesnis, su juo reikia kalbėtis ir juo rūpintis kitaip nei darbo dienomis. Deja, atsitinka taip, kad tėvai ir vaikai kūdikystėje nutolsta, nes tėvai supranta, kad vaikas yra labiau nutolęs, ir taip prisitaiko prie to, kad nebepastebi, kada vėl turėtų pasiūlyti šį šiltą, apsauginį voką. Ir vis dėlto tai yra gyvybiškai svarbu, tiesiogine prasme: paauglystėje padaugėja savižudybių, prieš kurias vaikas žino, kad bet kada gali (tiesiogine ir perkeltine prasme) kreiptis į tėvą, kuris niekada jo nepabars ir pažymi, kad „kaip vakar…“.

shutterstock 136812815
shutterstock 136812815

Išgirskime

Jei vaikas verkia ant tėvų peties, svarbiausia, kad tėvai turėtų laiko ir dėmesio klausytis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo aišku, tačiau daugelis žmonių klysta, norėdami padėti, todėl iš karto duoda patarimų. Didžiausia pagalba yra galimybė pasakyti, kas tau ant širdies. Užtenka niūniuoti, po vieną klausimą, kad pokalbis judėtų į priekį, arba atsiliepimo, kad jį suprantame.

Nesmerk

Gali atsitikti taip, kad vienas iš tėvų nesutinka su tuo, kaip vaikas elgėsi toje konfliktinėje situacijoje. Bet jei sodinukas jau išėjęs, vadinasi, nežino, ką daryti su pamokančiais žodžiais, tik tai išgyvena kaip atmetimą, vadinasi, nesuprastas. Pabandykime laikytis jo požiūrio: turi būti priežastis, kodėl jis taip elgėsi. Su mokytoju jis buvo durnas, bet gal todėl, kad bijojo prarasti poziciją tarp bendraamžių. Sprendimas nėra geras, bet motyvacija suprantama. Jūs neprivalote sutikti, bet galite užjausti jo jausmus.

Padėkime suprasti ir kitą

Jei vaikas išsikalbėjo, o tėvui pavyko suprasti jo požiūrį ir jausmus, tada atėjo „konkrečios“pagalbos metas. Tėvas tikriausiai yra matęs keletą panašių situacijų savo gyvenime ir per savo patirtį turi idėjų, kodėl konfliktas užvirė ar kodėl kitas žmogus taip blogai elgėsi. Mūsų sūnus yra sugniuždytas, nes jo mergina išsiskyrė su juo trumpąja žinute, ir jis mato tik tai, kad ji negerbė jo tiek, kad tai pasakytų jam į akis. Tėvas gali atkreipti dėmesį, kad labai sunku atstumti kitą žmogų, susitaikyti su tuo, kad jis bus įžeistas ir supyks ant mūsų. Tikrai negražu, kaip mergina su tuo susitvarkė, bet gal tai nebuvo flegmatika, o ji norėjo pabėgti iš keblios situacijos, t.y. padarė tai, ką padarė iš nerimo. Suaugusiam žmogui tai atrodo paprasta, gaila apie tai kalbėti, žinoma, kad išsiskirti su kažkuo – stresinė situacija. Tačiau empatijos mokomės nuolat, o paaugliai dar nebūtinai galvoja apie antrosios šalies motyvus.

shutterstock 184855640
shutterstock 184855640

Tai ypač aktualu, jei asmuo pagal tam tikrą hierarchiją yra aukščiau už jį. Jei mokytojas elgėsi blogai, pirmasis atsakas yra pyktis ir pasipiktinimas. Tėvams padeda, jei jis paaiškina, kodėl mokytojas pasakė ir padarė tai, ką padarė. Svarbu, kad tai nebūtų mokytojo pusė! Nekalbėkite apie „Jis irgi turi savo teisę, pamatyk mano mažą berniuką!“. Tikslas yra suprasti ir jį, nepaisant to, kas teisus. Jei kas nors supranta kitą žmogų, tai jam yra palengvėjimas, nes nuo tada nebereikia savęs vertinti kaip pažeidžiamą auką, kuriai viskas tiesiog nutinka, bet supranta, kodėl gavosi taip, ir gali aktyviai veikti. dalyvauti sprendžiant problemą.

Jei vaikas kreipiasi į mus su savo psichinėmis problemomis, būkime pasirengę išklausyti ir laukti su aktyvia pagalba! Ir pagalba turėtų būti abipusis supratimas, o ne protingų patarimų dalijimas. Svarbiausia, kad vaikas jaustų, kad jis ne vienas, mes esame su juo.

Cziglán Karolinapsichologas

Rekomenduojamas: